Sveiki! Jei lankotės čia pirmą kartą, galbūt norite užsiprenumeruoti tinklaraščio RSS srautą ar naujienas elektroniniu paštu? Smagaus pasiskaitymo!
Nuotrauka iš vtv.lt
Jau esu rašiusi apie vaikų maitinimą krūtimi. Dabar maitinu jau trečiąjį. Kiekvienas procesas turi pradžią ir turi pabaigą. Kol kas Jorio dar nujunkyti nesiruošiu, galiu tik papasakoti dvi istorijas, ką dariau su dukrelėmis.
Mildutę maitinau trylika mėnesių. Žinoma, galėjau tęsti ir toliau, bet pradėjau lauktis vidurinėlės. Gydytoja buvo gana griežta ir liepė baigti maitinti. Priežastis labai paprasta - pirmąją nešiojau labai sunkiai, norėjo apsidrausti, kad nebūtų kokių problemų su šiuo nėštumu. Nujunkymo procesas nesudėtingas, tik reikalaujantis daug kantrybės ir artimųjų palaikymo:
- pirmiausia reikia retinti maitinimų skaičių - vis tiek įvedant naują maistą MP (mamos pienas) pasidaro nebe pagrindinis maistas;
- naktimis prie vaiko turi keltis tėtis ar kitas artimasis, o ne mama, kad neerzintų pieno kvapu;
- vaiko mintis reiktų nukreipti nuo pieno prie kitų dalykų;
- nereiktų nutraukimo metu naujų eksperimentų - perkelti į kitą lovą, kambarį, atimti čiulptuką, jeigu tokį vaikas turėjo, kraustytis į naujus namus, išeiti į darbą, pradėti samdyti auklę.
Mildutė su tėtės pagalba atprato gana greitai.Atrodė, kad ir pamiršo pieną ir maitinimą.
Problema iškilo, kai gimus Vaivai (Mildai tada buvo 1 m. 9 mėn.), ją maitindavau krūtimi. Jaučiau pavydą, kam Vaiva užkariauja ne tik mamą, bet ir kėsinasi į pienuką, kuris neseniai buvo jos. Vėl labai daug padėjo tėtis - nukreipdamas vaiko mintis nuo maitinimo, paimdamas pamaitintą mažiukę, kad galėčiau daugiau laiko skirti vyresniai.
Antroji istorija kitokia. Vaivą baigiau maitinti vienuolikos mėnesių. Kadangi daug dirbau, vienuoliktą mėnesį buvau palikusi tik vakarinį, naktinius ir rytinį maitinimus. Dienomis nenusitraukinėdavau, ruošiausi savaitės komandiruotei į Briuselį. Šį sykį atpratinti padėjo močiutė - vaikus palikome seneliams ir išvažiavome dirbti . Vaikui buvo dvigubas stresas - dingo ne tik pienas, bet ir mama. Reakcija šiurpi - 40 laipsnių temperatūra. Močiutė kelias dienas prabudėjo prie anūkės lovos (tai sužinojau daug vėliau). Todėl ir sakau, kad nereiktų tapatinti dviejų "atėmimų".
Man pačiai praėjo be didelių pasekmių - turėjau ir vaistų laktacijai slopinti, bet neprireikė.
Pagal močiučių prietarus, svarbu, neatjunkyti vaiko per paukšlėkį - kai paukščiai parskrenda arba išskrenda, kad vaikas nebūtų lakus. Nors tikriausiai, šitas prietaras turi pagrindą - pavasarį, rudenį daugiau įvairių infekcijų, o pienas stiprina imunitetą.
Joriuką maitinu, kada paprašo. Ruošiuos maitinti tol, kol pats norės. Vis tiek į mokyklą žįsdamas juk neis.
Daug faktų apie maitinimą virš metų pateikta šiame portale.
Gal kas nors papasakotumėt ir savo nujunkymo istoriją?
Panašūs įrašai:
Vienas Trackback'as
[...] Kitos dvi nujunkymo istorijos čia. [...]