Mūsų šeimoje auga trys mažyliai. Tarp dukrų 2 metai skirtumas, tarp vidurinėlės ir sūnelio - 2,5. Koks skirtumas tarp vaikų idealiausias, jaučiu labiausiai jaudinantis klausimas visiems tėvams. Ir blogiausia, kad gyvenimas nėra pavaldus jokioms instrukcijoms - kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo privalumų ir trūkumų. Taigi, imtis Dievo vaidmens tėvams tikrai sunkoka. Juolab, vaikas ne koks nors daiktas ar vaza, kurį atsibodus galima išmesti. Negali numatyti, koks tas vaikas bus - kokio charakterio, būdo. Juk naivu tikėtis, kad vaikų polinkiai bus vienodi, kad žais tuos pačius žaidimus ir niekad nesipeš. Mūsų panelės vis dar ateina pranešti: "Padariau sesei kraują". O ir konkurencinės kovos tikrai buvo aršios. Bet gal jūsų šeimose visai taip nebus, nors išpeštų plaukų, subraižytų veidų ir rankų, sudraskytų knygų, vargu, ar pavyks išvengti.
Dabar, Milda vis skundžiasi mažiukais: jie verčia iš spintos rūbus, ima jos knygas, žaislus. Ji tokia rimta "vyresnioji sesuo". Matau, kad stengiasi globoti abu jaunesniuosius, kartais net per daug prisiimdama atsakomybės.
Pasak tinklalapio augink.lt:
Koks bus tarp vaikų amžiaus skirtumas, sprendžia tėvai. Čia negalioja jokios taisyklės. Daugumai šeimų primagimio kūdikystė kainavo didžiules pastangas, todėl tėvai linkę laukti, kol jis „išsiris iš sauskelnių“. Kartais pats vaikas priverčia luktelėti arba kaip tik – atkeliauja netikėtai. Dažnai sakoma, kad pamečiui gimę vaikai - „vienu mostu“ atliktas darbas. Tėvai viliasi, kad „pametinukai“ gražiai tarpusavyje bendraus. Kiekvienas vaikas turi būti ir jaustis laukiamas ir mylimas toks, koks yra. Neįmanoma numatyti, ar jis vėliau sutars su broliukais ir sesutėmis, ar nesijaus jiems svetimas. Tai priklauso nuo daugybės faktorių, o amžiaus skirtumas – tik vienas iš jų. Vis dėlto yra keletas taisyklių, kurias sutartinai pripažįsta visi mokslininkai: vaikai yra labai artimi, kai jų amžiaus skirtumas nedidelis (iki pustrečių metukų). Tačiau tarpusavyje jie dažnai konkuruoja ir pešasi, o tai – sunkus išbandymas tėvams. Esant 3-8 metų skirtumui nekyla daug konfliktų. Vyresnysis (dažnai ir stipresnis) būna jau ūgtelėjęs, tad jo nereikia nuolat „ganyti“. Be to toks amžiaus skirtumas netrukdo vaikams užsiimti vienas kitu, todėl paprastai jie gerai sutaria. Savaime suprantama, didėjant amžiaus skirtumui interesai ima įvairuoti. Kai vaikus skiria daugiau nei 8 metai, jie aiškiai žino savo vaidmenį. Tuomet konkurencijai nebelieka vietos. Antra vertus, broliai ir seserys auga ne kartu, o vienas šalia kito. Tačiau negalima piktnaudžiauti ir paversti vyresniųjų vaikų auklėmis, nors toks tėvų sprendimas tėvams atrodytų patrauklus. Rūpintis mažyliais – tėvų pareiga, o ne vyresniųjų vaikų uždavinys! Žinoma, kartais jie taip pat gali pagelbėti, tačiau tik tuomet, kai to nori patys ir nesijaučia išnaudojami. Be to, užkrovus atsakomybę už mažylius ant vyresniųjų vaikų pečių, šiems neretai kyla pagunda juos „auklėti“. O ši užduotis – ne jų pečiams. Mažylis taip pat jaučiasi skriaudžiamas, nes jis turi teisę, kad jį auklėtų ne vyresnieji broliai ir seserys, o tėvai: jie yra suaugę ir supranta savo atsakomybę.
Taigi, kiekvienas sprendimas, kaip ir bet kokia istorija turi dvi puses. Tinklalapis manosveikata.lt papunkčiui nagrinėja privalumus ir trūkumus įvairių amžiaus tarpsnių. Beje, yra minčių, kad konkurenciją tarp vaikų skatina patys tėvai.
Taigi kas geriau: pametinukai, dviejų, trijų ar penkių metų skirtumas? Dažniausiai atsakymo dairomės į kitas šeimas, kuriose auga ne vienas vaikas. Koks skirtumas tarp vaikų Jūsų šeimose?
Gražių akimirkų!
Panašūs įrašai:
Komentarai: 5
Pats geriausias skirtumas - 6,5 m. :))) Žinoma, juokauju :) Taip sakau tik todėl, kad tarp mano vyrukų toks skirtumas. Yra ir gėrio, ir kitokių dalykų.
Laima, gal pavardinkit privalumų ir trūkumų.
Privalumai tame, kad gali jau sąlyginai "pasaugot" mažių: pavėžėt vežime, pavaikščiot po saugią teritoriją kartu, pažaist nesipykstant iki muštynių, pasidalindami žaislais, knygomis, skanėstais. Kaip trūkumas - nebėra jau tų bendrų interesų, kurie gali būt, esant mažesniam amžiaus skirtumui, mažėliui įdomu patrukdyti besimokantį brolį, o vyresnėliui smagiau prie kompiuterio pabūt kartais, nei su broliu. Geras dalykas dar tame, kad gimus broliui, nebuvo pavydo priepuolių: tik kokį mėnesį garsiau pakalbėjo, matyt, norėdamas atkreipti didesnį dėmesį į save, bet po to praėjo garsiakalbinis periodas. Dabar, kasdienybėj, būna palyginimų, bet, manau, tai nepriklauso nuo amžiaus, tai normali žmogiška reakcija, juk ir mes, suaugusieji, lyginame :)
pastabele: beje, ne "beja" :)
ačiū, pasitaisysiu ;)